Pažintinis vizitas Lenkijoje – abejingų nepaliko
2026 m. rugsėj0 21-25 d. Telšių socialinių paslaugų centro Globos centro veiklos koordinatorė Jurgita Venclovienė kartu su LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos, savivaldybių ir globos centrų atstovais vyko į Lenkiją. Šis vizitas tapo keliomis intensyviomis dienomis, kupinomis pokalbių, susitikimų, klausimų ir gyvų patirčių apie tai, kaip dar geriau būti šalia vaiko ir šeimos tada, kai jiems labiausiai reikia pagalbos. Lankydamiesi skirtingose institucijose ir organizacijose Varšuvoje, Lodzėje, Čenstakavoje ir Katovicuose specialistai kalbėjosi apie šeimos stiprinimą, vaiko teisių užtikrinimą, globėjų paiešką, rengimą ir palaikymą, pagalbą krizę patiriančioms šeimoms bei vaikų apsaugą nuo smurto. Svarbiausia – ką išgirdo ir ką parsivežė su savimi vykusi komanda: Matyti vaiką, o ne „mažus netobulumus“. Kartais dėmesį patraukia mums neįprasta ar netinkamai atrodanti vaiko išvaizda, apranga, elgesys ar kiti iš pirmo žvilgsnio pastebimi dalykai. Tačiau svarbu neužstrigti ties tuo, kas išorėje. Pirmiausia matykime patį vaiką – kaip jis jaučiasi, ko jam trūksta, kokie jo poreikiai ir kas šiuo metu jam svarbiausia. Akcentuoti stiprybes. Ne tik ieškoti, kas šeimoje neveikia, bet pastebėti tai, kas veikia, kokių stiprybių turi vaikas ir šeima – ir nuo jų pradėti pagalbą. Kurti ir saugoti ryšį su vaiku. Ryšys su vaiku nėra tik papildoma darbo dalis – jis yra pagrindas, leidžiantis vaiką išgirsti ir suprasti. Tik jausdamasis saugus, priimtas ir matomas vaikas gali atsiverti, pasitikėti suaugusiuoju, kalbėti apie savo patirtis ir poreikius. Todėl priimant sprendimus svarbu klausti ne tik „kas vaikui geriausia?“, bet ir „ar mes iš tiesų išgirdome patį vaiką?“ Ne kaltinti tėvus, o bendradarbiauti. Sudėtingoje šeimos situacijoje lengva ieškoti kaltų, tačiau kaltinimas kuria gynybą ir atstumą. Kai į tėvus žiūrime kaip į partnerius, kalbamės, ieškome jų stiprybių ir kartu sprendžiame, ką galima keisti, atsiranda visai kitos galimybės rezultatui. Tikslas – ne įrodyti, kas padarė ne taip, o kartu kurti saugesnę aplinką vaikui. Dirbti ne tik su vaiku, bet ir su jo aplinka bei bendruomene. Vaiko situacija nesibaigia ties juo pačiu. Svarbu matyti šeimą, artimuosius, mokyklą, bendruomenę ir specialistus – visą aplinką, kuri gali tapti vaiko atrama. Aktyviai dirbti su vaiku ir šeima. Ne spręsti už šeimą, o įtraukti ją į procesą, padėti atpažinti savo galimybes ir kartu ieškoti sprendimų. Užtikrinti ryšio ir pagalbos tęstinumą. Pagalba neturėtų baigtis vienu susitikimu ar sprendimu. Vaikui ir šeimai svarbu žinoti, kad santykis nenutrūks vos išsprendus vieną problemą. Ir galiausiai – žinoti, atpažinti poreikį ir jį tenkinti. Už institucijų, procedūrų ir pagalbos planų pirmiausia matyti žmogų, jo situaciją ir tikrąjį poreikį. Visa tai jungia viena labai paprasta, bet svarbi kryptis – pirmiausia emocinis poreikis ir vaiko interesai. (Panaudota medžiaga: https://www.facebook.com/VaikaiYraVaikai, žiūrėta 2026-09-30).
